| | „Jûs ieðkote nukryþiuotojo Jëzaus Nazarëno. Jis prisikëlë, jo èia nebëra“ (Mk 16, 6). Švytinèiais drabuþiais apsitaisæs Dievo pasiuntinys ðitai sako moterims, kape ieðkanèioms Jëzaus kûno. Bet tà pat evangelistas ðià ðventàjà naktá sako ir mums: Jëzus nëra praeities asmenybë. Jis gyvas, ir kaip gyvasis eina pirma mûsø; jis kvieèia eiti paskui já, gyvàjá, ir taip patiems atrasti gyvenimo kelià.
„Jis prisikëlë, jo èia nebëra“. Jëzui pirmàkart prabilus mokiniams apie kryþiø ir prisikëlimà, ðie, leisdamiesi nuo atsimainymo kalno, svarstë, kà reiðkia „prisikelti ið numirusiø“ (Mk 9, 10). Per Velykas dþiaugiamës, kad Kristus neliko kape, kad jo kûnas nesuiro; kad jis priklauso ne mirusiøjø, bet gyvøjø pasauliui; kad jis, kaip sakome per þiburiø apeigas, yra Alfa ir Omega, vadinasi, ne tik vakar, bet ir ðiandien, ir per amþius (plg. Þyd 13, 8).
Taèiau prisikëlimas kaþkaip yra taip toli anapus mûsø horizonto, anapus mûsø patyrimo, kad, ásiþiûrëjæ á save, pamatome besitæsiantá mokiniø disputà: kà gi ið tikrøjø reiðkia „prisikelti“? Kà tai reiðkia mums? Pasauliui ir visai istorijai? Vienas vokieèiø teologas kartà yra pasakæs, jog atgaivinto lavono stebuklas – jei jis bûtø ávykæs, o tuo jis netikëjo – galiausiai esàs nesvarbus, neaktualus mums.
Ið tiesø, jei tik kas nors vienas kada nors vienà kartà bûtø buvæs atgaivintas ir daugiau nieko, kodël tai turëtø mums rûpëti? Taèiau Kristaus prisikëlimas bûtent yra daugiau, yra kaþkas kita. Jo prisikëlimas yra – pasinaudojant evoliucijos teorijos kalba – didþioji „mutacija“, absoliuèiai svarbiausias ðuolis á visiðkà naujybæ ilgoje gyvybës ir jos raidos istorijoje, ðuolis á visiðkai naujà tvarkà, svarbià mums ir susijusià su visa istorija.
Tad disputas su mokiniais apimtø ðiuos klausimus: kas èia ávyko? Kà tai reiðkia mums, visam pasauliui ir man asmeniðkai? Taigi ið pradþiø – kas ávyko? Jëzaus kape nebëra. Jis yra visiðkai naujame gyvenime. Bet kaip tai galëjo nutikti? Kokios jëgos èia veikë? Svarbiausia, kad ðis þmogus Jëzus nebuvo vienas, nebuvo savyje uþsidaræs að. Jis buvo viena su gyvuoju Dievu, taip viena, kad sudarë su juo vienà asmená. Jis, taip sakant, buvo apsikabinæs su tuo, kuris yra pats gyvenimas, apsikabinæs ne tik emociðkai, bet taip, kad tai aprëpë bei perskverbë jo bûtá. Jo gyvenimas nebuvo vien jo paties, jis buvo bûties bendrystë su Dievu, bûtis Dieve, todël ir negalëjo bûti realiai atimtas. Jis galëjo leistis bûti nuþudomas ið meilës, taèiau bûtent taip sulauþë mirties galutinumà, nes jame glûdëjo gyvenimo galutinumas. Jis buvo taip viena su nesugriaunamu gyvenimu, kad tas ið naujo prasiverþë per mirtá.
Pasakykime tà patá dar syká ið kitos pusës. Jo mirtis buvo meilës aktas. Per Paskutinæ vakarienæ jis uþbëgo mirèiai á prieká ir pavertë jà savæs dovana. Jo bûties bendrystë su Dievu konkreèiai buvo bûties bendrystë su Dievo meile, o ði yra tikroji galia mirties atþvilgiu, stipresnë uþ mirtá. Prisikëlimas buvo tarsi ðviesos sprogimas, meilës sprogimas, sutraukæs iki tol neiðardomà „mirties bei tapsmo“ audiná, atvëræs naujà bûties, gyvenimo matmená, á kurá perkeista átraukta ir materija bei per kurá iðnyra naujas pasaulis.
Aiðku, kad ðis ávykis nëra koks nors praeities stebuklas, kurio faktiðkumui galiausiai galëtume likti abejingi. „Evoliucijos“ ir apskritai gyvenimo istorijoje tai kokybinis ðuolis á naujà bûsimà gyvenimà, á naujà pasaulá, kuris, pradedant nuo Kristaus, nepaliaujamai skverbiasi á mûsø pasaulá, já keièia bei traukia prie savæs. Bet kaip tai vyksta? Kaip ðis ávykis gali mane realiai pasiekti bei traukti prie savæs ir á virðø? Ið pradþiø galbût stebinantis, taèiau visiðkai realus atsakymas yra toks: tas ávykis mane pasiekia per tikëjimà ir Krikðtà. Todël Krikðtas yra Velyknakèio dalis; tai taip pat pabrëþiama ákrikðèioninimo sakramento teikimu kai kuriems suaugusiems ið ávairiø ðaliø. Krikðtas reiðkia bûtent tai, kad kalbame ne apie praeities ávyká, bet apie tai, kad mane pasiekia bei pagriebia kokybinis visuotinës istorijos ðuolis. Krikðtas skiriasi nuo baþnytinës socializacijos akto, ðiek tiek senamadiðko bei sudëtingo asmens priëmimo á Baþnyèià bûdo. Tai taip pat daugiau negu tiesiog nuplovimas, savotiðkas sielos apvalymas bei pagraþinimas. Ið tikrøjø tai – mirtis ir prisikëlimas, atgimimas, perkeitimas naujam gyvenimui.
Kaip tai suprasti? Manau, jog tai, kas èia ávyksta, lengviausiai paaiðkëja, paþvelgus á nedidelës dvasinës biografijos, padovanotos mums Pauliaus Laiðke galatams, pabaigà. Ši autobiografija uþbaigiama þodþiais, kuriuose kartu glûdi ir jos ðerdis: „Að gyvenu, taèiau nebe að, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Gyvenu, taèiau nebe að. Pats að, esminë þmogaus – ðio þmogaus Pauliaus – tapatybë, perkeistas. Jis dar egzistuoja ir kartu nebeegzistuoja. Jis yra perëjæs „ne“ ir nuolatos ðiame „ne“ esti: að, taèiau nebe að. Paulius ðiais þodþiais nenusako kokio nors mistinio iðgyvenimo, kuris jam bûtø buvæs dovanotas ir mus galiausiai tegalëtø dominti tik kaip istorinis. Ne, ðiuo pasakymu iðreiðkiama tai, kas ávyko per Krikðtà. Manasis að ið manæs paimamas ir ádedamas á didesná naujà subjektà. Tada manasis að èia ið naujo yra, taèiau perkeistas, perartas, atvertas perkëlimo á kità, kuriame ágyja naujà savo egzistencijos erdvæ. Paulius mums tai dar kartà parodo kitu aspektu, treèiame Laiðko galatams skyriuje kalbëdamas apie paþadà ir sakydamas, jog jis duotas vienaskaita – tiktai vienam: Kristui. Jis vienintelis savyje turi visà „paþadà“.
O kaip tada su mumis? Jûs visi esate tapæ vienas Kristuje, atsako Paulius (plg. 3, 28). Ne viena, bet vienas, vienintelis, vienintelis naujas subjektas. Toks mûsø að iðlaisvinimas ið jo izoliacijos, toks buvimas naujame subjekte yra buvimas Dievo platybëje, buvimas jau dabar átrauktam á gyvenimà, iðþengusá ið „mirimo bei tapsmo“ sàryðio. Didysis prisikëlimo sprogimas pagriebia mus per Krikðtà. Taip esame susiejami su nauju gyvenimo matmeniu, kuriame bûname atsidûræ jau ðio laiko negandø sûkuryje.
Gyventi be paliovos þengiant á ðià atvirà erdvæ reiðkia bûti pakrikðtytam, bûti krikðèionimi. Šitai ir yra Velyknakèio dþiaugsmas. Prisikëlimas ne praëjo, prisikëlimas pasiekë mus ir pagavo. Esame jo, tai yra prisikëlusio Vieðpaties, ásitvëræ ir þinome, jog ir jis mus tvirtai laiko, kai mûsø rankos nusilpsta. Esame ásitvëræ jo rankos, ir tada esame susikibæ uþ rankø vienas su kitu, tampame vienu subjektu, ne tik viena. Að, taèiau nebe að – ðtai Krikðtu besiremianèios krikðèioniðkosios egzistencijos formulë, prisikëlimo laike formulë. Að, taèiau nebe að – taip gyvendami, perkeièiame pasaulá. Tai – formulë, kuriai svetima bet kokia smurto ideologija, ir programa, nukreipta prieð korupcijà ir galios bei turto siekimà.
„Að gyvenu ir jûs gyvensite“, – Jono evangelijoje (14, 19) sako Jëzus savo mokiniams, tai yra mums. Gyvename bûties bendrystës su Jëzumi dëka, átraukimo á tà, kuris yra pats gyvenimas, dëka. Amþinà gyvenimà, palaimingà nemirtingumà turime ne patys ið savæs ir ne savyje, bet per santyká – per bûties bendrystæ su tuo, kuris yra Tiesa ir Meilë ir todël amþinas, kuris yra Tiesa ir Meilë ir todël amþinas, kuris yra pats Dievas. Vien sielos nesugriaunamumas negalëtø suteikti amþinam gyvenimui prasmës, negalëtø padaryti jo tikru gyvenimu. Gyvenimas kyla ið buvimo mylimam to, kuris yra Gyvenimas, ið gyvenimo su Juo ir mylëjimo su Juo. Að, taèiau nebe að – ðtai kryþiaus kelias, vien savajame að uþsidariusios egzistencijos „perkryþiavimo“ atsiveriant tikram bei tvariam dþiaugsmui kelias.
Tad visi, kupini dþiaugsmo, kartu su Baþnyèia galime giedoti Exsultet þodþiais: „Tedþiûgauja dangaus angelø minios... Tesilinksmina nuðvitusi þemë“. Prisikëlimas yra kosminis ávykis, aprëpiantis ir sujungiantis dangø ir þemæ. Ir lygiai taip pat Exsultet þodþiais galime suðukti: „Tavo Sûnus Jëzus Kristus, kuris, ið mirties vieðpatijos sugráþæs, skaidriai nuðvito þmonijai ir gyvena bei vieðpatauja per amþius“. Amen!
„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt |
á pradþià
á virðø